Suvirinimo istorija prasidėjo net prieš kelis tūkstančius metų. Seniausi suvirinimo įrodymai siekia Bronzos amžių. Dar senovės egiptiečiai mokėsi suvirinimo amato. Kai kurie jų geležiniai įrankiai jau buvo pagaminti suvirinimo būdu. Skitai jau VI-V a. p.m.e. sandūroje kalviškąjį suvirinimą naudojo suvirindami plieną ir geležį. O pietvakarių Ukrainoje ir Besarabijoje IV-III a. p.m.e. buvo aptikta vario kalviškojo suvirinimo gaminių. Kalvystės amatas - suvirinimo pradidinkas- ypač išpopuliarėjo vidurmažiais.
Tikrojo suvirinimo užuomazgos atsirado tik XIXa. pradžioje. 1881 metais prancūzų mokslininkui Augustas De Meritens pavyko išlydyti švino plokštelies naudojant šilumą iš elektros lanko. Rusų mokslininkas N. Bernardosas 1882 metais išrado lankinio suvirinimo angliniu elektrodu būdą. Vėlesniais metais jis išrado šiuos suvirinimo būdus: suvirinimą elektros lanku, degančiu tarp dviejų arba kelių elektrodų; suvirinimą apsauginių dujų aplinkoje; kontaktinį taškinį elektrinį suvirinimą replių pavidalo prietaisu. N. Benardosas ir jo tautietis Stanislovas Olszewski sukūrė elektrodo laikiklį, kuriuos užpatentavo JAV ir Didžiosioje Britanijoje. Bernardosas- vienas svarbiausių suvirinimo pradininkų pasaulyje, tačiau ir iki jo buvo atlikta daug bandymų, padaryta išradimų: 1802 metais akademikas Vasilijus Vladimirovičius Petrovas pirmą kartą ištyrė ir aprašė elektros lanką, atsirandantį, leidžiant elektros srovę per du strypus – iš anglies ir metalo – ir turintį taip pat aukštą temperatūrą. Jis taip pat nurodė, jog elektros lanko šilumą galima panaudoti metalams lydyti.
1900 metais Strohmegeris pirmą kartą pristatė glaistyto elektrodo prototipą. Glaistytas elektrodas padėjo išlaikyti elektros lanko stabilumą. Tuo metu buvo išrastas ne vienas suvirinimo būdas, tačiau suvirinimas elektrodais dar labiau išpopuliarėjo. Po antro pasaulinio karo įsikūrė pirmoji pasaulyje Amerikos suvirintojų asociacija. (Lietuvoje Suvirintojų asociacija buvo įkurta 2005 metais). 1930 JAV išpopuliarėjo kontaktinis smeigių suvirinimo būdas. Jis paplito konstrukcijų statybose ir laivų statyklose, kol jį išstūmė naujesni suvirinimo būdai. 1940 metais buvo pasistūmėta aliuminio ir magnio suvirinimo srityse. Buvo išrastas suvirinimas volframo elektrodu apsauginių dujų aplinkoje, kitaip dar žinomas kaip TIG. Tai buvo svarbus postūmis suvirinimo istorijoje. Suvirinimą su angliarūgšte, kuris buvo gana ekonomiškas, išpopuliarino Lyubavskij ir Novoshilov 1953 metais. Netrukus buvo pradėti suvirinti vis plonesnių metalų lakštai, suvirinimas tapo dar pranašesnis. Laikui bėgant atsirado ir daugiau suvirinimo būdų. Pavyzdžiui, 1960 metais Gage išrado plazminį suvirinimą (suvirinimas purškiant metalą). Jis taip pat sukūrė suvirinimą elektronų srautu, kuris vis dar naudojamas orlaivio gamybos pramonėje JAV. Visgi populiariausias iki šių laikų liko elektrolankinis suvirinimas su savo trimis būdais: suvirinimas glaistytais elektrodais (MMA), suvirinimas volframo elektrodu inertinėse dujose (TIG) ir suvirinimas lydžiuoju elektrodu apsauginėse dujose (MIG/MAG).
Suvirinimas Lietuvoje
Lietuvoje suvirinimas jau buvo taikomas tarpukario laikotarpiu. Daugiausia tai buvo dujinis suvirinimas acetileno-deguonies liepsna. Prieš antrąjį pasaulinį karą buvo naudojamas ir elektrinis suvirinimas, bet gana retai. Po karo plačiai pradėtas naudoti elektrinis suvirinimas statybose ir pramonėje.
Po karo Vilniuje veikė suvirinimo įrengimų gamykla, kuri gamino suvirinimo aparatų elektros lanko šaltinius (generatorius, agregatus, lygintuvus, transformatorius). Tai buvo viena didžiausių Sovietų Sąjungoje suvirinimo technikos gamyklų. Prie gamyklos veikė mokslinis tiriamasis institutas. Jis veikė iki Nepriklausomybės atkūrimo, bet neatlaikęs Vakarų Europos ir JAV naujųjų technologijų konkurencijos iširo ir liko tik mažas padalinys.
Parengta pagal: J. Naruškevičius, „Suvirintojo vadovas“